Kai „auklėjimas“ tampa nusikaltimu: byla dėl smurto prieš mažametį

# Kai „auklėjimas“ tampa nusikaltimu: byla dėl smurto prieš mažametį

Vienas smūgis plastikine grindjuoste, konfliktas dėl riedlentės ir sugadinto linoleumo, prieštaringi vaiko bei jo motinos parodymai ir ilga ankstesnių teistumų istorija.

Telšių apylinkės teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje teismui teko įvertinti, ar iš pirmo žvilgsnio buitinis „auklėjimo“ incidentas iš tikrųjų atitinka baudžiamosios atsakomybės už fizinio skausmo sukėlimą mažamečiui požymius.

Teismas atsakė teigiamai.

G. A. buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį ir nuteistas už fizinio skausmo sukėlimą mažamečiui.

## Kas įvyko?

Bylos duomenimis, 2025 m. liepos mėnesį G. A. gyvenamajame bute susinervino dėl vaiko važinėjimosi riedlente ir dėl to išjudinto linoleumo bei grindjuosčių.

Konflikto metu jis plastikine grindjuoste vieną kartą sudavė savo sutuoktinės mažamečiam sūnui D. M. per ranką.

Teismas nustatė, kad tokiu būdu vaikui buvo sukeltas fizinis skausmas.

Pats kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu kaltę pripažino. Jis paaiškino, kad buvo susinervinęs dėl sugadinto linoleumo ir išluptų grindjuosčių, taip pat nurodė tą dieną nebuvęs išgėręs vartojamų vaistų.

Dėl savo elgesio G. A. teigė besigailintis.

## Kaip apie galimą smurtą sužinota?

Situacija išaiškėjo po to, kai vaikas atvyko į vaikų dienos centrą.

Centro darbuotojai ant jo rankos pastebėjo įbrėžimus.

Vaikas darbuotojams papasakojo, kad prieš jį smurtavo patėvis, kurį jis vadino tėčiu. Vaikas minėjo „lentą“, o vėliau paaiškėjo, kad galimai buvo panaudota namuose buvusi plastikinė grindjuostė.

Apie situaciją buvo informuoti policijos pareigūnai ir vaiko teisių apsaugos specialistai.

Policijos pareigūnai ant vaiko rankos užfiksavo matomus įbrėžimus.

Vėliau bute buvo atlikta įvykio vietos apžiūra ir paimta plastikinė grindjuostė.

## Grindjuostė tapo daiktiniu įrodymu

Policijos pareigūnai bute rado ir paėmė grindjuostę, kuri, kaip buvo teigiama, panaudota prieš vaiką.

Ji buvo:

2 metrų 18 centimetrų ilgio, 4,5 centimetro pločio, plastikinė, pilkos spalvos, su medienos imitacijos raštais.

Apžiūros metu taip pat buvo nustatytas vieno grindjuostės galo įskilimas ir paviršiniai įbrėžimai.

Įsiteisėjus nuosprendžiui teismas nusprendė šį daiktinį įrodymą sunaikinti.

## Vaiko parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs

Vienas įdomiausių bylos aspektų – mažamečio parodymai vietomis buvo prieštaringi.

Vaikas turėjo raidos, kalbos ir išraiškos sutrikimų, todėl jam buvo sunku tiksliai apibūdinti įvykį.

Skirtingų apklausų ir pokalbių metu jis pasakojo, kad jį mušė patėvis, minėjo lentą arba kitą ilgą daiktą, rodė ranką, tačiau ne visada vienodai nurodydavo, ar jam skaudėjo, ar jis verkė, ar bijojo patėvio.

Kai kuriuose parodymuose jis teigė, kad bijo G. A., kituose – kad jo nebijo.

Vaikas taip pat buvo minėjęs, kad anksčiau buvo susižalojęs važinėdamas riedlente.

Nepaisant šių neatitikimų, teismas vertino ne atskirus sakinius, o visų byloje esančių įrodymų visumą.

Pagrindinė vaiko pasakojimo dalis išliko panaši: konfliktas vyko namuose, patėvis buvo piktas, buvo panaudotas ilgas daiktas, o poveikis teko vaiko rankai.

## Svarbi tapo vaiko motinos parodymų kaita

Dar įdomesnė buvo vaiko motinos A. A. pozicija.

Pirminio bendravimo su vaiko teisių specialistais metu ji iš esmės patvirtino, kad toks incidentas buvo.

Ji pasakojo, kad vaikas „truputį gavo“ su grindų apvadu ir kad dėl tokio sutuoktinio elgesio jam pasakė, kad taip elgtis negalima.

Tačiau po telefoninio pokalbio su G. A. jos pozicija pradėjo keistis.

Vėliau moteris jau teigė pati nemačiusi smūgio, o dar vėliau atsirado versija, kad vaiko sužalojimai galėjo atsirasti jam važinėjantis riedlente.

Kitame parodyme ji pasakojo, kad G. A. grindjuostę ne sudavė, o metė į vaiką.

## Motina bandė vaikui priminti riedlentės versiją

Byloje užfiksuota dar viena reikšminga aplinkybė.

2025 m. liepos 29 d. vykusio motinos ir vaiko susitikimo metu socialinė darbuotoja girdėjo, kaip motina vaikui pradėjo sakyti:

„tėtis tavęs nemušė“

ir klausti, ar jis prisimena, kad pats važinėjo su riedlente.

Socialinė darbuotoja tokį pokalbį nutraukė ir paaiškino, kad susitikimo metu apie galimo smurto aplinkybes su vaiku kalbėti nereikėtų.

Darbuotojos parodymais, kalbant šia tema vaikas pradėjo stipriai verkti.

## Motina nurodė esanti finansiškai priklausoma nuo sutuoktinio

Byloje atsiskleidė ir šeimos socialinė situacija.

Vaiko motina vaiko teisių specialistams aiškino neketinanti skirtis su G. A., nes tuomet neturėtų, kas ją išlaiko.

Ji taip pat teigė bijanti viena su vaikais „palūžti“.

Šios aplinkybės pačios savaime neįrodo nusikalstamos veikos, tačiau jos padeda suprasti kontekstą, kuriame motinos parodymai apie įvykį keitėsi.

## Kodėl prieštaringų parodymų nepakako kaltinimui paneigti?

Šios bylos esmė yra ne vieno liudytojo parodymai.

Teismas turėjo visą tarpusavyje susijusių duomenų grandinę.

Vaikas papasakojo apie patėvio veiksmus.

Dienos centro darbuotojai pastebėjo sužalojimus.

Policija juos užfiksavo.

Vaiko teisių specialistams motina iš pradžių patvirtino, kad incidentas įvyko.

Bute buvo rasta konkreti grindjuostė.

O galiausiai pats G. A. teisme prisipažino, kad ja sudavė vaikui per ranką.

Būtent pastaroji aplinkybė iš esmės pašalino didelę dalį galimų ginčų dėl to, ar fizinis poveikis apskritai buvo.

## Įbrėžimų kilmė nebuvo visiškai vienareikšmė

Byloje buvo ir kaltinimui mažiau palankių aplinkybių.

Viena dienos centro darbuotoja teigė, kad vaiko rankos įbrėžimai jai buvo panašūs į gyvūno, galimai katino, įbrėžimus.

Pats vaikas taip pat buvo pasakojęs apie susižalojimą važiuojant riedlente.

Nuosprendyje nematyti ekspertinės išvados, kuri būtų kategoriškai nustačiusi, kad konkretūs vaiko rankos įbrėžimai atsirado būtent nuo paimtos grindjuostės.

Tačiau šios aplinkybės netapo lemiamos.

BK 140 straipsnio taikymui nebūtina nustatyti rimto kūno sužalojimo. Baudžiamoji atsakomybė gali kilti ir tada, kai fiziniu smurtu nukentėjusiajam realiai sukeliama fizinio skausmo.

## Kodėl vienas smūgis gali būti nusikaltimas?

Teismas nuosprendyje išsamiai paaiškino BK 140 straipsnio prasmę.

Fizinio skausmo sukėlimas yra minimali baudžiamosios atsakomybės už smurtinį poveikį žmogaus sveikatai riba.

Tam nebūtinas:

lūžis, ilgalaikis sveikatos sutrikimas, nedarbingumas ar sunkus kūno sužalojimas.

Baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti ir vienkartinis smūgis ranka, koja ar kietu daiktu, jeigu dėl jo žmogus realiai patiria fizinį skausmą.

Šiuo atveju papildomai svarbu tai, kad nukentėjusysis buvo mažametis.

Todėl veika kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

## „Auklėjimas“ fiziniu smurtu nepateisinamas

Byloje ne kartą buvo minima riedlentė, išjudintas linoleumas ir patėvio pyktis dėl vaiko elgesio.

Teismas šį motyvą įvardijo kaip netinkamą „auklėjimą“.

Tai svarbi šios bylos teisinė žinutė.

Net jeigu suaugusysis mano, kad vaikas neklauso, gadina turtą ar nevykdo nurodymų, fizinis smurtas negali būti laikomas teisėta auklėjimo priemone.

## G. A. jau buvo kelis kartus teistas

Bausmės klausimui itin svarbi tapo kaltinamojo kriminalinė istorija.

Nuosprendyje nurodyta, kad G. A. anksčiau buvo teistas penkis kartus.

Tarp ankstesnių teistumų buvo ir kelios bylos pagal BK 140 straipsnį – už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą.

Ypač išsiskiria chronologija.

2025 m. liepos 15 d. jam buvo priimtas dar vienas baudžiamasis įsakymas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Nauja šioje byloje nagrinėta veika, pagal nuosprendyje nustatytą datą, padaryta 2025 m. liepos 19 d.

Taigi tarp ankstesnio baudžiamojo įsakymo ir naujos veikos buvo vos kelios dienos.

Teismas dėl to konstatavo nusikaltimų recidyvą ir G. A. oficialiai pripažino recidyvistu.

## Vis dėlto realios laisvės atėmimo bausmės nebuvo

Nepaisant ankstesnių teistumų ir recidyvo, teismas neskyrė realaus laisvės atėmimo.

Teismas atsižvelgė į tai, kad G. A. dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kaltę pripažino ir nurodė besiimantis priemonių savo elgesiui keisti.

Jis lankė pykčio valdymo programą, AA grupę, priklausomybių konsultanto konsultacijas bei alkoholio prevencijos programą.

Teismas taip pat vertino informaciją apie jo psichikos sveikatos gydymą.

Specialistai buvo nustatę tam tikras diagnozes, tačiau nuosprendyje jos nuasmenintos. Teismo psichiatrijos tarnyba buvo nurodžiusi, kad skirti teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga.

## Prisipažinimas sumažino bausmę trečdaliu

Iš pradžių G. A. buvo paskirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Kadangi jis visiškai pripažino kaltę ir byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, pagal BK 64¹ straipsnį bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu.

Galutinė bausmė už šią veiką tapo 1 metų laisvės apribojimas.

G. A. taip pat paskirtas įpareigojimas vienerius metus dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Prie šios bausmės buvo pridėta ir ankstesnė neatlikta 4 000 eurų bauda.

## Galutinis teismo sprendimas

G. A. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

Jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – vieneri metai laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros ir 4 000 eurų bauda.

Taip pat vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo jis turės dalyvauti elgesio pataisos programoje.

G. A. pripažintas recidyvistu.

## Vaikui priteista 500 eurų neturtinės žalos

Nukentėjusiojo atstovė prašė priteisti 1 000 eurų neturtinės žalos.

Teismas civilinį ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė 500 eurų.

Teismas konstatavo, kad vaikas patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir stresą, išgąstį, neigiamus išgyvenimus bei poveikį dėl artimo žmogaus panaudoto fizinio smurto ir paties baudžiamojo proceso.

Likusi 500 eurų ieškinio dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

Be to, iš G. A. valstybės naudai priteista 582,09 euro išlaidų už nepilnamečiui suteiktą teisinę pagalbą.

## Kuo ši byla įdomi teisiniu požiūriu?

Ši byla gerai parodo, kad baudžiamajame procese nebūtina turėti vieno idealiai nuoseklaus liudytojo.

Vaikas dėl savo amžiaus ir raidos sutrikimų pateikė ne visada vienodus parodymus.

Motinos parodymai taip pat keitėsi.

Nebuvo ir aiškios ekspertinės išvados, kad konkretūs įbrėžimai atsirado būtent nuo konkrečios grindjuostės.

Tačiau teismas vertino įrodymų visumą.

Svarbiausia tapo tai, kad skirtingi duomenys sutapo dėl pagrindinės aplinkybės – tarp patėvio ir vaiko įvyko konfliktas, buvo panaudota grindjuostė ir vaikui buvo padarytas fizinis poveikis.

Galiausiai šias aplinkybes patvirtino ir pats kaltinamasis.

## Dar viena įdomi detalė – dvi skirtingos dokumento datos

LITEKO dokumento informacijoje nurodyta 2026 m. vasario 26 d. data.

Tačiau pačiame nuosprendyje nurodyta, kad jis priimtas 2026 m. sausio 30 d.

Tikėtina, kad vasario 26-oji yra nuasmeninto dokumento paskelbimo ar įkėlimo į viešą LITEKO sistemą data, o sausio 30-oji – tikroji nuosprendžio priėmimo data.

Tai svarbi detalė analizuojant LITEKO duomenis automatinėmis priemonėmis: sistemoje pateikiama dokumento data nebūtinai visada sutampa su procesinio sprendimo priėmimo diena.

## Pagrindinė šios bylos pamoka

Iš pirmo žvilgsnio tai galėtų atrodyti kaip vienkartinis šeimos konfliktas dėl vaiko elgesio.

Tačiau baudžiamosios teisės požiūriu svarbiausia yra ne tai, ar sužalojimas buvo sunkus.

Svarbu tai, ar prieš žmogų sąmoningai panaudotas fizinis smurtas ir ar dėl jo buvo sukeltas realus fizinis skausmas.

Kai nukentėjusysis yra mažametis, toks elgesys gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę net ir dėl vienkartinio smūgio.

Šiuo atveju situaciją kaltinamajam dar labiau sunkino ankstesni teistumai už panašias veikas ir tai, kad nauja nusikalstama veika padaryta neišnykus ankstesniam teistumui.

Kartu byla parodo ir kitą baudžiamosios justicijos pusę: net recidyvistui teismas gali pasirinkti ne laisvės atėmimą, jeigu mato realias galimybes žmogaus elgesį koreguoti probacijos, gydymo ir elgesio keitimo programomis.

*Straipsnis parengtas pagal viešai paskelbtą ir nuasmenintą Telšių apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-48-853/2026 nuosprendį. Straipsnis yra informacinio pobūdžio ir nėra individuali teisinė konsultacija.*